Neskubėkime! arba kiek kainuoja greita mada (2)

Pasistengėme internete surasti įdomių ir naudingų žinoti faktų tvarumo tema, o tiksliau – apie mūsų rūbus. Ką ir iš kur perka vidutinis europietis? Kiek tai kainuoja jo ir gamintojo piniginei, o kiek gamtai? Čia antra straipsnio dalis. Jei dar neskaitėte pirmos, ją galite rasti čia>>.

Pirmoje straipsnio dalyje apžvelgėme:

  • Kas yra „greita mada“ ir kodėl ji skuba? (trumpa greitos mados istorija ir atsiradimo priežastys)
  • Ar žinome, kiek iš tikro kainuoja mūsų rūbai? (iš kokių šalių atkeliauja mūsų apranga, kiek uždirba ją siuvantys žmonės, kaip į tai reaguoja visuomenė)

Antroje straipsnio dalyje kalbėsime apie:

  • Rūbai ir vanduo (kiek vandens reikia, norint pagaminti rūbą? Lietuvoje vandens netrūksta, tačiau kodėl tai svarbu pasauliniu mastu)
  • Žaliavų gamyba (kokią įtaką gamtai turi medvilnės auginimas, koks yra paprastų medvilninių marškinėlių CO2 pėdsakas?)

Faktai

Žinote tą muzikinį foną dokumentikoje, kai jau tuoj tuoj pradės vardyti liūdinančius faktus? Tai štai, metas jį pasileisti savo galvoje:

  • Kasmet rūbų gamybai sunaudojama daugiau kaip 90 milijardų litrų vandens, tiek, kiek suvartotų 50 milijonų žmonių.
  • Pusę milijono tonų mikropluošto dalelių per metus patenka į vandenynus, svoriu tai atitinka 50 milijardų plastikinių butelių.
  • 2019 metais buvo pagaminti ir nupirkti 62 mln. tonų rūbų, jei nesikeis vartojimo tendencijos, 2029 būtų pagaminama po 102 mln. tonų per metus.
  • Išsivysčiusiose šalyse vidutiniškai 40 proc. naujai nusipirktų rūbų taip niekada ir nėra dėvimi.

Faktai iš čia: „How Much Do Our wardrobes Cost to the Environment? (THE WORLD BANK)

Vanduo.
Photo by Jong Marshes on Unsplash

Rūbai ir vanduo

Statistika apie rūbų pramonę tiesiog nesuvokiama – ar gali paprastas žmogus suvokti, kas yra milijardas litrų vandens? 90 mlrd.? Lygiai taip pat neįmanoma įsivaizduoti ir kaip atrodytų 50 mlrd. plastikinių butelių vienoje krūvoje. Gal lengviau būtų įsivaizduoti palyginimu: jei kiekvienas pasaulio gyventojas (net ir kūdikis) išgertų 7 butelius, tuomet susidarytų maždaug 50 mlrd. butelių krūva. O čia tolygus kiekis plastiko į vandenynus vien dėl rūbų pramonės patenka per vienus metus, o kur dar plastikas likęs žemėje, patekęs į šiukšlynus, kur kitos gamybos atliekos, tokios kaip dažai ir t. t.

Vieniem medvilniniams marškinėliams pagaminti reikia apie 2700 litrų vandens. Vanduo nėra didelė problema Lietuvoje – mums tikrai pasisekė! Miestuose ir miesteliuose veikia centralizuoti vandentiekiai, kaimo vietovėse žmonės įsirengia gręžinius ar išsikasa šulinius. Ir daržniausiai vanduo iš visų šitų šaltinių yra tinkamas gerti. Tačiau kai kalbame apie rūbus, nereiktų pamiršti, kad vanduo, sunaudotas jiems gaminti, dažniausiai nebuvo sunaudotas Lietuvoje, o pakeliui iki jos – ten, kur augo žaliavos, buvo siuvama ir t. t. Pasaulyje vienas iš 9 žmonių neturi galimybės nuolat gauti geriamo vandens, o Pasaulio ekonomikos forumas 2019 metų grėsmių planetai ataskaitoje paskelbė, kad vandens trūkumas yra 4-oje vietoje pagal poveikį ir 9 pagal tikėtinumą. Pirmose šių sąrašų vietose atsidūrė ekstremalios orų situacijos (nr. 1 pagal tikėtinumą), nesėkmingas klimato kaitos sumažinimas ir prisitaikymas prie kaitos (nr. 2 pagal tikėtinumą ir pagal poveikį), masinio naikinimo ginklai (nr. 1 pagal poveikį). Taigi matote, kokiame kontekste atsiduria vandens problema pasauliniu lygmeniu, o prie jos mes prisidedame pirkdami greitos mados rūbus.

Medvilnės laukas.
Photo by Trisha Downing on Unsplash

Žaliavų gamyba

Rūbams auginama medvilnė teužima 2,4 proc. visų žmonių auginamų kultūrų žemės, tačiau joje sunaudojami 24 proc. vabzdžių naikinimo priemonių (insekticidų) ir 11 proc. pesticidų (platesnis terminas, apimantis ir vabzdžius, ir grybus, bakterijas) apskritai. Šios medžiagos, patenka ne tik į dirvožemį ir atlieka savo tiesioginį darbą, jos keliauja toliau į upelius, upes ir ežerus, naikindamos tiek florą, tiek fauną. Vanduo, naudojamas vilnamedžių (kurie augina medvilnę) laukams drėkinti, dažnai yra pereikvojamas. Mums gerai žinomas Aralo jūros pavyzdzys: dar 1970 metais Aralo jūra (o tiksliau – sūrus ežeras) buvo 4 pagal dydį ežeras pasaulyje. Dabar Aralas tėra tik ketvirtadalio savo ankstesnio dydžio ir jame teliko 10 proc. buvusio vandens tūrio.

Norint palyginti vieno ar kito daikto įtaką gamtai yra susitarta skaičiuoti to daikto CO2 pėdsaką. Jei kalbėtume apie rūbus, tai ne tik CO2, kurį mes pagaminame tiesiogiai: skalbdami, lygindami turimą rūbą, bet ir „netiesioginis“ CO2 pėdsakas: rūbo žaliavų auginimas, perdirbimas, rūbo gamyba, transportavimas ir t. t. Skaičiuojama, kad paprastų medvilninių marškinėlių CO2 pėdsakas yra 2,35 kg. Beje, apie 70 proc. šio skaičiaus sudaro gamyba, todėl taisymas ar sunešiojimas namuose iki visiškai dėvėti netinkamo rūbo (ir rūbų nepirkimas namams) gali turėti nemažos įtakos gamtai.

Lėta mada.
Photo by Giulia Bertelli on Unsplash

Pradėjus gilintis į rūbų gamybos procesą, paaškėjo, kad dar neprošal būtų pasidomėti ir audinių dažymu, tam naudojamomis medžiagomis ir jų poveikiu gamtai, skirtumais tarp medvilnės, lino ir kitų medžiagų, taip pat pasidarė įdomu patyrinėti ir palyginti skirtingus prekių ženklus: iš kur žaliavas ima „ekologiški“ prekių ženklai? Kuo jų gamybos procesas skiriasi nuo greitos mados atstovų? Tačiau norint bent kiek panagrinėti šias temas, atrodo, teks rašyti dar vieną straipsnį. O šiame straipsnyje apžvelgėme kelis svarbius rūbų gamybos aspektus ir sužinojome šiek tiek statistikos, kuri leidžia susidaryti bendrą vaizdą ir kitą kartą parduotuvėje į naują rūbą pažiūrėti kitomis akimis.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Get started
%d bloggers like this: