Neskubėkime! arba kiek kainuoja greita mada (1)

Jei jūs, kaip ir mes, mėgstate ŽINOTI, bet kartais patingite patys pasigilinti į kokią nors temą, tai pataikėte ten, kur reikia. Nuolat įsiveldami į diskusijas apie ekologiją ir tvarumą norime ne tik sakyti „skaičiau, kad greita mada yra blogai“, bet ir mestelti kokį faktą kaip kad „ar žinojai, kad tavo maikutę gaminantis žmogus per dieną uždirba tik 2 dolerius?“ O kad tokių faktų sukauptume daugiau, teks paklaidžioti po internetą, perskaityti ne vieną straipsnį ar ES ataskaitą apie ekologiją, prekybą ir t. t. Pasidalysime savo atradimais ir su jumis, nurodysime šaltinius, jei norėsite apie konkretų faktą pasiskaityti plačiau, ir tikimės, kad kartu sužinosime šį tą naudingo!

Pirmoje straipsnio dalyje apžvelgsime:

  • Kas yra „greita mada“ ir kodėl ji skuba? (trumpa greitos mados istorija ir atsiradimo priežastys)
  • Ar žinome, kiek iš tikro kainuoja mūsų rūbai? (iš kokių šalių atkeliauja mūsų apranga, kiek uždirba ją siuvantys žmonės, kaip į tai reaguoja visuomenė)
Greita mada.
Photo by Sarah Brown on Unsplash

Kas yra „greita mada“ ir kodėl ji skuba?

Nors pasakymą „greita mada“ dažnai suprantame kaip perkeltinį, tačiau būtų galima kalbėti ir apie tiesioginę šio pasakymo prasmę. 18 a. pabaigoje prasidėjusi pramonės revoliucija visiems laikams pakeitė ir mados pasaulį. Atsirado siuvimo mašinos, audimo staklės ir kiti įrenginiai paspartinę rūbų gamybą. Iki 19 a. norėdami pasisiūti rūbą, jūs būtumėte turėję susirasti medžiagą ar žaliavą medžiagai ir pereiti visą kelią nuo augalo iki drobės. Lietuviams geriausiai žinomas linų pavyzdys: mirkymas, mynimas, audimas ir daug kitų procesų tarpe šių, kad iš augalų stiebelių pagamintume ploną, tvirtą, lankstų audinį, tinkamą kelnėms ar marškiniams siūti. Tačiau pramonės revoliucija leido šiuos veiksmus atlikti greičiau, efektyviau ir, svarbiausia, pigiau.

Per Antrą pasaulinį karą daug dėmesio buvo skiriama rūbų universalumui – taip rūbus pagal užsakymą pakeitė standartizuoti dydžiai, kurie leido gamintojams gaminti vienodus rūbus dideliais kiekiais ir parduoti pigiau. Vartotojams tai buvo patogu ir patrauklu: nereikdavo kelis kartus lankytis pas siuvėją, rūbą gaudavai iškart ir dar pigiau.

Vartotojiškumas ir pagerėjusios ekonominės sąlygos lėmė, kad greitoji mada iš Amerikos peršoko vandenyną ir į Europos pusę ir, galima sakyti, apėmė visą pasaulį. Dabar gerai žinome prekės ženklus „Zara“, „H&M“, kurie ir buvo pirmieji greitosios mados atstovai. Rūbai greitai pagaminami, taip pat greitai ir išparduodami, o abejotina kokybė užtikrina, kad poreikis pirkti naujus rūbus (tuo pačiu ir pelnas) niekur nedings. Žinoma, galėtumėte paprieštarauti: o kas čia blogo? Juk tokiu būdu užtikrinamos darbo vietos tiems, kas nuolat siuva rūbus? Deja, šių žmonių darbo sąlygos yra žemiau patenkinamo lygio, o Europos Parlamentas dar 2014 metais savo ataskaitoje rašė, kad darbuotojai, siuvantys rūbus greitos mados parduotuvėms, dirba „vergiškomis sąlygomis“.

Greitos mados parduotuvėje nukainoti rūbai.
Photo by Markus Spiske on Unsplash

Ar žinome, kiek iš tikro kainuoja mūsų rūbai?

Nors Europos Sąjunga eksportuoja 30 % pasaulinės mados rinkos produktų (tekstilės ir rūbų), tačiau ką nešiojame mes, vidutiniai europiečiai? Daugiausia rūbų į Europos Sąjungos šalis eksportuoja Kinija, Bangladešas, Turkija, Indija, Kambodža, Vietnamas ir kt. šalys. Tai nėra labai turtingos šalys turinčios daug pigios darbo jėgos – kuo ir naudojasi greitos mados įmonės.

Sunku įvertinti, kiek atlygio gavo konkretų rūbą siuvęs žmogus. Tačiau galima pasvarstyti, kad jei už naujus marškinėlius greitos mados parduotuvėje sumokėjote 8 eurus, tai juk kiekviena grandis: gamintojas, dizaineris, vežėjas, pardavėjas iš šios kainos pasiims savo dalį. Skaičiuojama, kad galutinė produkto kaina yra maždaug 4–6 kartus didesnė, nei ta, už kurią ją parduoda gamintojas. 15–20 % kainos sudaro pervežimas, importo mokesčiai, didmenininkai parduoda su 40–70 % antkainiu, o mažmenininkai užsideda dar 90–150 % antkainį. Kas belieka tiesioginiam gamintojui iš tų jūsų 8 eurų? Apie 1,3–2 eurus, į kurių kainą įeina medžiagos, administravimas, patalpos ir įrenginiai siuvimui ir, žinoma, konkretaus siuvėjo alga.

Matant tokius skaičius nenuostabu, kad laikas nuo laiko viešumoje kyla skandalų dėl neatsakingo greitos mados prekių ženklų požiūrio į jų darbuotojus. Pavyzdžiui, per 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą kilo pasipiktinimas, kai paaiškėjo, kad brangiai pardavinėjamą čempionato adributiką gamino mažiau nei minimumą uždirbantys darbuotojai iš neturtingų šalių. Visgi tokie skandalai kyla tik tada, kai su greita mada susijęs koks nors visiems žinomas, didžiulis renginys (pasaulio čempionatas), tačiau ar nuo to kas nors keičiasi?

Energija – irgi išteklius, įeinantis į rūbų kainą.
Photo by Katie Moum on Unsplash

Reikia nepamiršti, kad kaina – piniginė ištraiška – tai dar nėra visa kaina, kurią mokame už savo pigius rūbus. Antroje straipsnio dalyje kitą savaitę pabandysime atsakyti į klausimą, kas dar sudaro rūbo kainą: CO2 pėdsakas, vandens sąnaudos, o gal rasime ir kitų rodiklių?..

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create your website at WordPress.com
Get started
%d bloggers like this: